MONOCHROME albumo apžvalga

Jonas Braškys / 370

MELOS COLLECTIVE, CELLO CLUB

MONOCHROME

Self-released, Naujosios muzikos komunikacijos centras

„Užduotis aprašyti tokią muziką, kurią savo albume pristato šie kolektyvai, yra mažų mažiausiai nedidelis migrenos priepuolis. Kaip galima tiksliai kalbėti apie kūrybą, kurios patyrimas neapsiriboja įspūdžiu, suformuotu užplūstančios emocijos ir tam tikros estetinės satisfakcijos. Juk albume „Monochrome“ idėja yra tiek pat svarbi kaip ir jos rezultatas, o analizė, kaip, dėl ko ir kam, negali būti tiesiog ignoruojama. Tačiau paignoruokime… Klausant šio albumo, pirmiausia į ausis krinta jo monumentalumas. Vienspalvis (iš ten ir monochromiškas) violončelių ir moteriškų balsų skambesys yra lyg didžiulis svoris ir atsakomybė, spaudžianti klausytojo pečius ir leidžianti suprasti, kad tai nebus tiesiog perklausa. Vientisumas, paremtas tik vos jaučiamais drebėjimais, perėjimais ir intonavimais, nesuteikia daug informacijos, tačiau kuria archajišką erdvę ir atmosferą, dėl to jautiesi gal ir neprisiliečiantis prie ko nors konkretaus, tačiau jaučiantis gyvą nervą, nepavaldų nei laikui, nei vietai. „Monochrome“ yra lyg keistą pilnakraujį kūną įgijęs eksperimentas, kai iš nedidukės idėjos atsiranda įspūdinga gyvastis, nesuvokiama ir nepaaiškinama iki galo, tik pajaučiama. Nežinau, ar mano aiškinimai kuo nors padės jums, tačiau drąsinčiau jus vis dėlto tai, ką kuria šios dvi grupės, paklausyti. Neneigsiu, kad iki tokios muzikos reikia pribręsti (ji gali sukelti žaibišką alergiją), tačiau, pajutę jos grandioziškumą, suprasite, kad muzika – tai patyrimas, reiškiantis daugiau nei tik malonų klausymąsi.“